Pelkės sudaro 7 procentus Sartų regioninio parko teritorijos. Šis nei žemės nei  vandens pasaulis svarbus gegužraibių (Lietuvos orchidėjų), pelkinių uolaskėlių, ir kt. retų augalų karalystė. Pelkės svarbios ne tik biologinei įvairovei. Jos  sukaupia daug kritulių ar polaidžio vandens ir palaipsniui jį atiduoda sausmečiu, todėl aplinkinėse teritorijose potvyniai būna ne tokie stiprūs, o sausros švelnesnės, trumpesnės. Ir tai dar ne viskas. Pelkėse, dėl specifinės aplinkos sąlygų, apmirusios augalų dalys visiškai nesuyra ir kaupiasi durpių pavidalu, kur „užrakinama“ labai daug CO².  Tačiau bėda ta, kad dauguma pelkių yra pažeistos žmogaus ūkinės veiklos ir pelkės nebefunkcionuoja taip kaip turėtų. Apaugantys nendrynais ir sumedėjusia augalija buvę atviri pelkių plotai aiškiai parodo prasidėjusius degradacijos procesus.

Siekiant išsaugoti pelkių buveines  ar sustabdyti jų degradaciją būtina nuolatinė jų priežiūra. Vasaros pabaigoje, kai augalai yra subrendę, baigia vegetuoti pelkės pradedamos šienauti. Nušienautą augaliją būtina pašalinti iš pelkių buveinių. Tokiais gamtotvarkos darbais siekiama pašalinti augalams lengvai prieinamas maistines medžiagas, kurios skatina dar didesnį pelkių apaugimą nepageidautina augalija, bei sumažinti konkurencinį poveikį, kurį patiria retos, saugomos augalų rūšys. Jei nupjauta augalų biomasė paliekama, keičiasi ir nuskursta pelkinių augalų bendrija, nes per storą paliktos biomasės sluoksnį didelė dalis augalų rūšių negali prasiskverbti, atželti.

Tokie gamtotvarkos darbai daugiausiai atliekami rankiniu būdu, nes technikos naudojimas  dažnai yra arba neįmanomas arba žalingas, nes pernelyg pažeidžiamas pelkės paviršius.

Pelkių tvarkymo darbai vykdomi iki lapkričio pradžios.

Rugpjūčio mėnesį buvo nušienauta Padustėlio pelkių BAST virš 10 hektarų.