
Nuošalioje ir ramioje šiaurės rytų Lietuvos
vietoje, tarp Zalvės ir Zalvio ežerų plyti Antazavės šilas, per kurį teka gan
negili ir dėl gausių virtuolių medžių beveik nepraplaukiama Zalvelė, jungianti
šiuos ežerus. Tai puiki vieta dieną praleisti ant dviračio ar išsiruošus į žygį
pėsčiomis, nes čia graži natūrali gamta dera su kultūros ir istorijos
vertybėmis.
Kelionę pradedame Antazavėje. 1794 m. Antazavės
miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jos statybą finansavo bei ja
rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė - Pliaterienė.
Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, su dviem bokštais. Ji pastatyta iš
kirviais nutašytų rastų, nenaudojant metalinių vinių. Viduje - trys vėlyvojo
baroko stiliaus altoriai, įdomūs vargonai, centrinis altorius su nukryžiuotuoju,
išskobtu iš medžio. Šventoriaus vartai - akmens ir plytų mūro, barokinio
stiliaus, su trimis ažūriniais metalo varteliais, nukaltais nagingo kalvio. Ši
bažnyčia dažniausiai būna užrakinta, nebent pataikysite per pamaldas, tačiau
turistams ir šventoriuje dera elgtis oriai bei tvarkingai.
Pro bažnyčios vartus alėja veda tiesiai į
Antazavės dvarą. Nors jis visai arti - grafienė norėjusi, jog iš rūmų pro
plačiai atvertas bažnyčios duris matytųsi didysis altorius - pasakojama, kad į
pamaldas važiuodavo keturiais žirgais pakinkyta karieta. Manoma, kad Antazavės
dvaro projektą kūrė garsus architektas Laurynas Stuoka.
Antazavės dvaro šeimininkai buvo labai žiaurūs.
Dvare buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį guldydavo išrengtą kuo nors ponams
neįtikusį ir plakdavo rykštėmis kiek paskirta, kartais net iki mirties. Yra
išlikę pasakojimų, jog dvarponiai baudžiauninkus mainydavo į šunis, kad jaunoms
moterims, sulaukus kūdikio, įsakydavo krūtimi žindyti dvare auginamus mažus
šunyčius. Dvaro tvenkinyje buvo salelė, kurioje augo medis: supykęs ponas
nusikaltusiems liepdavo įlipus į jį kukuoti, o pabodus klausyti – pro rūmų langą
galėdavo ir nušauti. Dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryto
žmogaus griaučiai…
Žiaurių ponų palikuonys gyveno tarsi prakeikti,
nes beveik visų šeimų likimas buvo tragiškas. 1861 metais panaikinus baudžiavą,
netekęs nemokamų darbininkų, vienas jų net nusišovė. Kitas, nuo gimimo nevaldęs
kojų, nusinuodijo, o jo brolis paskendo Zalvės ežere. Dar vienas dvaro
savininkas taip pat nusišovė, o jo žmona išprotėjo. Paskutinė šeimininkė buvo
ištremta ir, nepakėlusi bado bei šalčio, greitai mirė.
Vienintelė iš čia kilusi Emilija Pliaterytė
garbingai įėjo į istoriją kaip kovotoja romantikė. 1831 m. sukilimo kovų dalyvę
grafaitę net vadina Lietuvos Žana d‘Ark. Ją kaip nacionalinę didvyrę gerbia ir
Lenkijoje bei Baltarusijoje. Su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu
Pliateriu Dusetų
bažnyčioje ji paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį,
kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai daugiausia dalgiais ginkluotų
valstiečių.
Iš Antazavės neriame į miškus. Keliautojams dera
atsiminti, jog esame regioniniame parke - saugomoje teritorijoje, todėl reiktų
būti atidiems gamtai ir elgtis pagal parko lankytojų taisykles. Per 90 procentų
Sartų regioninio parko ploto užima Natura 2000 teritorijos, tai paukščių ir
buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Jose saugoma 19 Europos Bendrijos
svarbos buveinių tipų bei 11 augalų ir gyvūnų rūšių. Regioninio parko
teritorijoje gyvena net 127 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų, augalų
ir grybų rūšys. Daugiausia – augalų: 37 rūšys. Iš jų vienos didžiausių Lietuvoje
yra siauralapių ir gelsvųjų gegūnių populiacijos. Čia auga ir raudonosios,
baltijinės bei aukštosios gegūnės, mėlynieji palemonai ir kiti reti augalai.
Pelkinės uolaskėlės, dvilapiai purvuoliai yra Europos Bendrijos svarbos augalų
rūšys. Regioninio parko lankymo taisyklėse trumpai ir aiškiai sakoma: rinkti į
Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti
jų augimvietes draudžiama. Turbūt retas kas gali pasigirti puikiai pažįstantis
visus augalus, todėl prieš tiesdami ranką skinti patikusią gėlę, pagalvokime.
Verčiau pasigėrėti ir palikti augalą gamtoje – jo namuose. Galima
nusifotografuoti. Apie visa tai mintimis dalijomės su Sartų regioninio parko
direktoriumi Sauliumi Mažiuliu, papasakojusiu apie parko vertybes. Kadangi čia
peri 22 paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ypač perėjimo metu
negalima trikdyti jų ramybės. Garsūs šūkavimai ir tranki muzika dažnai tėra tik
mūsų vidinio neišprusimo etiketė. Regioniniame parke peri jūrinių erelių pora,
kelios mažųjų erelių rėksnių ir vapsvaėdžių poros.
Net iš pažiūros paprasčiausi, neišvaizdūs
grybeliai ar kerpės gali turėti didelę vertę gamtai. Tai turėtų suprasti
išsiruošę keliauti po miškus ir paežeres. Štai iš 34 regioniniame parke
aptinkamų Lietuvos raudonosios knygos grybų ir kerpių rūšių rečiausios Lietuvoje
yra dantytosios telotremos, lieknosios ir melsvosios žiovenės, krokiniai
minkšteniai, apskritasporiai bobausiai, kilniosios musmirės. Svarbu, kur statai
koją ar tiesi ranką – kievienass mūsų žingsnis gali turėti skaudžias
pasekmes.Ypač tas pasakytina gamtos vertybių kolekcininkams.
Smėlio takeliais pasiekiame Pakačinės piliakalnį.
Jis dar žinomas Dembų vardu. Čia apsigyventa prieš daugiau kaip du tūkstančius
metų. Apaugusio medžiais piliakalnio šlaitai gana statūs, į viršų veda mediniai
laiptai iki apvalios 35 m skersmens aikštelės. 1933 m. P. Tarasenka aikštelės
pakraštyje ištyrė kelias perkasas ir aptiko iki 1,5 m storio kultūrinį
sluoksnį.
Šiose sėlių genties žemėse praeityje vyko kovos
su priešais, o mes netrukus pasiekiame ne taip jau seniai vykusių laisvės kovų
paminklą. Tai Šilo mūšio vieta ir atkurtos Lietuvos partizanų žeminės. 1944 m.
rudenį Antazavės šile susibūrė kovotojų grupė, kuriai vadovavo Mykolas Kazanas
(1926-1945). Būryje buvo 83 partizanai. 1944 m. gruodžio 26 d. į Antazavės šilo
prieigas buvo sutraukta Zarasų, Utenos garnizonų sovietinės kariuomenės dalys,
taip pat Antazavės valsčiuje dislokuotos kariuomenės įgula. Apkasuose
įsitvirtinusių partizanų stovykla buvo apsupta dviejų susiglaudžiančių pasagų
formos žiedais. Mūšis truko visą dieną. Sutemus partizanams stebuklingai pavyko
išsprūsti iš apsupimo. Mūšyje žuvo vienas partizanas, būrio vadas buvo
sužeistas. Vėliau tie vyrai tęsė kovą ir daugelis jų žuvo. 1945 m. sausį ant
Sartų ežero partizanai buvo apsupti. Įvyko mūšis, kuriame žuvo septyni
partizanai. Dabar buvusioje jų stovykloje, ant kalvelės miške, supamos
užpelkėjusio ežerėlio, atkurtos kelios žeminės iš rastų, apkasai. Žymu, kad čia
lankosi ekskursijos. Tik kodėl prie memorialinio paminklo vieni palieka žvakelę,
o kiti pastatė tuščias skardines nuo alaus?
Dabar vėl sugrįžtame į tą patį miško keliuką ir
už kelių kilometrų, dešinėje palikę Zalvę, randame asfaltuotą kelią iš Dusetų į
Obelius. Juo pasukame dešinėn ir Zalvės krantu pasiekiame Velikuškių antrąjį
piliakalnį, dar vadinamą Sala. Jis įrengtas Sartų ežero Bradesių (kitaip –
Stintinės) įlankos krante, sąsmaukoje tarp įlankos ir Zalvės. Piliakalnio
šlaitai statūs, 20-25 m aukščio.
1929 m. į šias apylinkes buvo atsikėlęs gyventi
Domas Šidlauskas – Visuomis, Lietuvoje turėjęs kelis šimtus jo propaguojamo
judėjimo - visuomybės pasekėjų. Šias idėjas palaikė ir J. Basanavičius, V.
Putvinskis, G. Žemkalnis-Landsbergis. Ant piliakalnio jis ketinęs įsteigti
Romuvos šventyklą, o apylinkėse - kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip
ir vadino - Visuomio Romuvos kurortu. Jį lankydavo bendraminčiai. O keleivis ar
vasarotojas po Romuvos apylinkes turėjęs vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir
kelti savo dvasią. Ir dabar tokios idėjos galėtų šiuolaikinius žmones pakviesti
susimąstyti apie jų santykį su gamta ir elgseną gamtos prieglobstyje. Didelį
įspūdį palikdavo Visuomio rengtos vasaros kupolinių šventės, kurios
vykdavo prie Bradesių.
Pasakojama, jog slėnyje tarp Bradesių
piliakalnio ir Sartų ežero kadaise augęs didelis ąžuolynas, laikytas
šventu. Kadaise, kaip ir dabar, čia buvęs tiltas per Sartus ir Zalvę
jungiančią protaką. Tiltas laikytas ir mitologiniu, vedančiu į Vėlių
kalną, lyg iškylantį tarp dviejų piliakalnių: Velykuškių ir Bradesių.
Dabar ąžuolyną mena Bradesių ąžuolas. Medį galiūną pasieksime pasukę į
priešingą pusę nuo Sartų ežero, ramiu asfalto keliu Zarasų kryptimi. Bradesių
ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu. Jis išties įspūdingas: skersmuo siekia 2 m
10 cm, medžio aukštis - per 29 m, apglėbti jo kamieną reikia šešių suaugusių
žmonių. Manoma, jog medžiui per 600 metų. Šiandieniniai baltų tikėjimo
atstovai prie Bradesių ąžuolo pasistatė aukurą.
Senovėje ne tik ąžuolai, kuriuose, kaip tikėta,
apsigyvena protėvių vėlės, buvo gerbiami. Žmonės su visa gamta gyveno darniau.
Gal dabar tai kiek apipinama romantika, tačiau protėviai juk nepaliko mums
sudarkytos gamtos ir šiukšlynų. Taip kalba su parko šeimininkais pasisuka apie
šių dienų žmogaus santykį su gamta. Deja, ir vėl apie šiukšlinimą. Parko
direktoriaus Sauliaus Mažiulio žodžiais: „šiukšlė šiukšlę traukia...“. Todėl
stengiamasi, kad poilsiavietėse ir stovyklavietėse nespėtų susikaupti šiukšlės.
Nes dar gaji dalies lankytojų nuostata - ne aš pirmas palikau šiukšles ar
užsikūriau lauželį neleistinoje vietoje, jei kiti taip darė, gal beveik ir
legalu...
Už kelių kilometrų reikia nuo asfalto sukti į
dešinę, link Marimanto. Tai senovinio vandens malūno griuvėsiai. Malūnas
priklausė Antazavės dvarui. Kad nuokalnėn leidžiamės ne šiaip miško keliuku,
byloja lauko akmenimis grįstos atkarpos - tai senojo kelio, kuriuo maišais su
miltais pakrauti vežimai vingiais kilo aukštyn, liekanos. Keistas Marimanto
vardas, sugriuvęs akmeninis malūnas, per kaskadą šniokščiantis Zalvelės upelio
vanduo ir aplink tylintis miškas savotiškai nuteikia. Ši vieta dvelkia kažkokia
paslaptimi. Traukia pastovėti ant griūvančios užtvankos ar pasėdėti pavėsinėje
už masyvaus medinio stalo.
Per apirusią užtvanką ir tiltą galima tik pereiti
ar pervažiuoti dviračiu. Todėl šalia esančia sekluma kartais susigundo
pasinaudoti kokio visureigio ar kitos galingos mašinos vairuotojas. Taip daroma
didelė žala. Ne tik ardomi krantai. Gaivus Zalvelės vanduo, smėlėtas, švarus
vandens telkinio dugnas yra kartais nepastebimos gyvybės namai. Čia aptinkamos
ovaliosios geldutės, į Lietuvos raudonąją knygą kaip reta rūšis įrašytas
gėlavandenis moliuskas. Įdomu, kad tokie mažai pastebimi sutvėrimai gali
nugyventi panašaus kaip ir žmonės ilgio gyvenimą.
Šiose gražiose ir, atrodo, tokiose ramiose
vietose yra nutikę ir gana žiaurių įvykių. Upelis yra žinoma pavasarinės ungurių
migracijos vieta. Kai vanduo kiek sušyla, ypač jei lietinga ir vėjuota, unguriai
intensyviai migruoja upeliais tarp vandens telkinių. Tuomet jų bando tykoti
brakonieriai, statantys upių vagose ungurių gaudykles. Ungurys – brangiausia,
delikatesinė Lietuvos vidaus vandenų žuvis. Kaina auga vos ne kasmet. Europinis
ungurys - nykstanti visame pasaulyje rūšis. Prie šitų krantų yra buvę
atsitikimų, kai brakonieriai šaudė į savo konkurentus medžiokliniais šautuvais.
Būta ir ginkluoto pasipriešinimo gamtos apsaugos pareigūnams atvejų.
Nusikaltėliams taikyta baudžiamoji atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnams ir
administracinė – už šiurkštų žūklės taisyklių pažeidimą. Už sugautą žuvį dar
prisideda ieškinys dėl padarytos žalos gamtai. Regioniniame parke, kur yra
trisdešimt ežerų ir vienas didžiausių Lietuvoje – Sartų ežeras, gausiai lankosi
žvejai mėgėjai. Kadangi netoli Latvija, atvažiuoja žvejų ir iš ten. Sako, kad
pas juos daugiau ežerų privatūs, yra visokių suvaržymų, o ir gamta Lietuvoje
puiki. Parko darbuotojų nuomone, svečiai iš kaimyninės šalies yra net
drausmingesni už mūsiškius žvejus. Beveik nebūna, kad neturėtų leidimo žvejoti,
gal todėl, kad nenori nemalonumų su užsieniečiais inspektoriais, o gal žvejų
mėgėjų kultūra ten aukštesnė. Tačiau ir broliai latviai ne šventi – kartais
pagal pastebėtas šiukšles, ypač stipraus gėrimo butelius aišku, kas juos paliko
pakrantėje. Šiukšlės gamtoje, nepaisant „tautybės“, yra šiukšlės. Daug žvejų
rūko, o numestų cigarečių filtrai gali išlikti metais. Nekalbant apie plastiką,
suirsiantį per 50 metų, ar plastikinę tarą, kuri sunyktų tik per kelis šimtus
metų. Šiuolaikinis žvejybinis valas yra toks kokybiškas, kad susiraizgęs kur
nors vandens telkinyje, teigiama, gali išlikti ne mažiau kaip penkis šimtus
metų, ir gali kelti pavojų vandens paukščiams.
Pailsėjus prie Marimanto, reiktų vėl pasiekti
asfaltuotą kelią, vedantį Zarasų kryptimi. Juo galima sugrįžti į Antazavę. Iš
šių vietų kilęs poetas Paulius Širvys rašė: „Balti keliai, - kaip drobės. Kurį
čia pasirinkus?“ Mes šį kartą pasirinkome kelionę po poeto kraštą, ir baigėme ją
pilni gerų įspūdžių bei emocijų.
Linas Senkus
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo
ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą
programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas
pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą. 
                              
Fotografijų autorė Kristina Stalnionytė
Reportažas iš Sartų regioninio parko
Nuošalioje ir ramioje šiaurės rytų Lietuvos
vietoje, tarp Zalvės ir Zalvio ežerų plyti Antazavės šilas, per kurį teka gan
negili ir dėl gausių virtuolių medžių beveik nepraplaukiama Zalvelė, jungianti
šiuos ežerus. Tai puiki vieta dieną praleisti ant dviračio ar išsiruošus į žygį
pėsčiomis, nes čia graži natūrali gamta dera su kultūros ir istorijos
vertybėmis.
Kelionę pradedame Antazavėje. 1794 m. Antazavės
miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jos statybą finansavo bei ja
rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė - Pliaterienė.
Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, su dviem bokštais. Ji pastatyta iš
kirviais nutašytų rastų, nenaudojant metalinių vinių. Viduje - trys vėlyvojo
baroko stiliaus altoriai, įdomūs vargonai, centrinis altorius su nukryžiuotuoju,
išskobtu iš medžio. Šventoriaus vartai - akmens ir plytų mūro, barokinio
stiliaus, su trimis ažūriniais metalo varteliais, nukaltais nagingo kalvio. Ši
bažnyčia dažniausiai būna užrakinta, nebent pataikysite per pamaldas, tačiau
turistams ir šventoriuje dera elgtis oriai bei tvarkingai.
Pro bažnyčios vartus alėja veda tiesiai į
Antazavės dvarą. Nors jis visai arti - grafienė norėjusi, jog iš rūmų pro
plačiai atvertas bažnyčios duris matytųsi didysis altorius - pasakojama, kad į
pamaldas važiuodavo keturiais žirgais pakinkyta karieta. Manoma, kad Antazavės
dvaro projektą kūrė garsus architektas Laurynas Stuoka.
Antazavės dvaro šeimininkai buvo labai žiaurūs.
Dvare buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį guldydavo išrengtą kuo nors ponams
neįtikusį ir plakdavo rykštėmis kiek paskirta, kartais net iki mirties. Yra
išlikę pasakojimų, jog dvarponiai baudžiauninkus mainydavo į šunis, kad jaunoms
moterims, sulaukus kūdikio, įsakydavo krūtimi žindyti dvare auginamus mažus
šunyčius. Dvaro tvenkinyje buvo salelė, kurioje augo medis: supykęs ponas
nusikaltusiems liepdavo įlipus į jį kukuoti, o pabodus klausyti – pro rūmų langą
galėdavo ir nušauti. Dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryto
žmogaus griaučiai…
Žiaurių ponų palikuonys gyveno tarsi prakeikti,
nes beveik visų šeimų likimas buvo tragiškas. 1861 metais panaikinus baudžiavą,
netekęs nemokamų darbininkų, vienas jų net nusišovė. Kitas, nuo gimimo nevaldęs
kojų, nusinuodijo, o jo brolis paskendo Zalvės ežere. Dar vienas dvaro
savininkas taip pat nusišovė, o jo žmona išprotėjo. Paskutinė šeimininkė buvo
ištremta ir, nepakėlusi bado bei šalčio, greitai mirė.
Vienintelė iš čia kilusi Emilija Pliaterytė
garbingai įėjo į istoriją kaip kovotoja romantikė. 1831 m. sukilimo kovų dalyvę
grafaitę net vadina Lietuvos Žana d‘Ark. Ją kaip nacionalinę didvyrę gerbia ir
Lenkijoje bei Baltarusijoje. Su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu
Pliateriu Dusetų
bažnyčioje ji paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį,
kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai daugiausia dalgiais ginkluotų
valstiečių.
Iš Antazavės neriame į miškus. Keliautojams dera
atsiminti, jog esame regioniniame parke - saugomoje teritorijoje, todėl reiktų
būti atidiems gamtai ir elgtis pagal parko lankytojų taisykles. Per 90 procentų
Sartų regioninio parko ploto užima Natura 2000 teritorijos, tai paukščių ir
buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Jose saugoma 19 Europos Bendrijos
svarbos buveinių tipų bei 11 augalų ir gyvūnų rūšių. Regioninio parko
teritorijoje gyvena net 127 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų, augalų
ir grybų rūšys. Daugiausia – augalų: 37 rūšys. Iš jų vienos didžiausių Lietuvoje
yra siauralapių ir gelsvųjų gegūnių populiacijos. Čia auga ir raudonosios,
baltijinės bei aukštosios gegūnės, mėlynieji palemonai ir kiti reti augalai.
Pelkinės uolaskėlės, dvilapiai purvuoliai yra Europos Bendrijos svarbos augalų
rūšys. Regioninio parko lankymo taisyklėse trumpai ir aiškiai sakoma: rinkti į
Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti
jų augimvietes draudžiama. Turbūt retas kas gali pasigirti puikiai pažįstantis
visus augalus, todėl prieš tiesdami ranką skinti patikusią gėlę, pagalvokime.
Verčiau pasigėrėti ir palikti augalą gamtoje – jo namuose. Galima
nusifotografuoti. Apie visa tai mintimis dalijomės su Sartų regioninio parko
direktoriumi Sauliumi Mažiuliu, papasakojusiu apie parko vertybes. Kadangi čia
peri 22 paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ypač perėjimo metu
negalima trikdyti jų ramybės. Garsūs šūkavimai ir tranki muzika dažnai tėra tik
mūsų vidinio neišprusimo etiketė. Regioniniame parke peri jūrinių erelių pora,
kelios mažųjų erelių rėksnių ir vapsvaėdžių poros.
Net iš pažiūros paprasčiausi, neišvaizdūs
grybeliai ar kerpės gali turėti didelę vertę gamtai. Tai turėtų suprasti
išsiruošę keliauti po miškus ir paežeres. Štai iš 34 regioniniame parke
aptinkamų Lietuvos raudonosios knygos grybų ir kerpių rūšių rečiausios Lietuvoje
yra dantytosios telotremos, lieknosios ir melsvosios žiovenės, krokiniai
minkšteniai, apskritasporiai bobausiai, kilniosios musmirės. Svarbu, kur statai
koją ar tiesi ranką – kievienass mūsų žingsnis gali turėti skaudžias
pasekmes.Ypač tas pasakytina gamtos vertybių kolekcininkams.
Smėlio takeliais pasiekiame Pakačinės piliakalnį.
Jis dar žinomas Dembų vardu. Čia apsigyventa prieš daugiau kaip du tūkstančius
metų. Apaugusio medžiais piliakalnio šlaitai gana statūs, į viršų veda mediniai
laiptai iki apvalios 35 m skersmens aikštelės. 1933 m. P. Tarasenka aikštelės
pakraštyje ištyrė kelias perkasas ir aptiko iki 1,5 m storio kultūrinį
sluoksnį.
Šiose sėlių genties žemėse praeityje vyko kovos
su priešais, o mes netrukus pasiekiame ne taip jau seniai vykusių laisvės kovų
paminklą. Tai Šilo mūšio vieta ir atkurtos Lietuvos partizanų žeminės. 1944 m.
rudenį Antazavės šile susibūrė kovotojų grupė, kuriai vadovavo Mykolas Kazanas
(1926-1945). Būryje buvo 83 partizanai. 1944 m. gruodžio 26 d. į Antazavės šilo
prieigas buvo sutraukta Zarasų, Utenos garnizonų sovietinės kariuomenės dalys,
taip pat Antazavės valsčiuje dislokuotos kariuomenės įgula. Apkasuose
įsitvirtinusių partizanų stovykla buvo apsupta dviejų susiglaudžiančių pasagų
formos žiedais. Mūšis truko visą dieną. Sutemus partizanams stebuklingai pavyko
išsprūsti iš apsupimo. Mūšyje žuvo vienas partizanas, būrio vadas buvo
sužeistas. Vėliau tie vyrai tęsė kovą ir daugelis jų žuvo. 1945 m. sausį ant
Sartų ežero partizanai buvo apsupti. Įvyko mūšis, kuriame žuvo septyni
partizanai. Dabar buvusioje jų stovykloje, ant kalvelės miške, supamos
užpelkėjusio ežerėlio, atkurtos kelios žeminės iš rastų, apkasai. Žymu, kad čia
lankosi ekskursijos. Tik kodėl prie memorialinio paminklo vieni palieka žvakelę,
o kiti pastatė tuščias skardines nuo alaus?
Dabar vėl sugrįžtame į tą patį miško keliuką ir
už kelių kilometrų, dešinėje palikę Zalvę, randame asfaltuotą kelią iš Dusetų į
Obelius. Juo pasukame dešinėn ir Zalvės krantu pasiekiame Velikuškių antrąjį
piliakalnį, dar vadinamą Sala. Jis įrengtas Sartų ežero Bradesių (kitaip –
Stintinės) įlankos krante, sąsmaukoje tarp įlankos ir Zalvės. Piliakalnio
šlaitai statūs, 20-25 m aukščio.
1929 m. į šias apylinkes buvo atsikėlęs gyventi
Domas Šidlauskas – Visuomis, Lietuvoje turėjęs kelis šimtus jo propaguojamo
judėjimo - visuomybės pasekėjų. Šias idėjas palaikė ir J. Basanavičius, V.
Putvinskis, G. Žemkalnis-Landsbergis. Ant piliakalnio jis ketinęs įsteigti
Romuvos šventyklą, o apylinkėse - kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip
ir vadino - Visuomio Romuvos kurortu. Jį lankydavo bendraminčiai. O keleivis ar
vasarotojas po Romuvos apylinkes turėjęs vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir
kelti savo dvasią. Ir dabar tokios idėjos galėtų šiuolaikinius žmones pakviesti
susimąstyti apie jų santykį su gamta ir elgseną gamtos prieglobstyje. Didelį
įspūdį palikdavo Visuomio rengtos vasaros kupolinių šventės, kurios
vykdavo prie Bradesių.
Pasakojama, jog slėnyje tarp Bradesių
piliakalnio ir Sartų ežero kadaise augęs didelis ąžuolynas, laikytas
šventu. Kadaise, kaip ir dabar, čia buvęs tiltas per Sartus ir Zalvę
jungiančią protaką. Tiltas laikytas ir mitologiniu, vedančiu į Vėlių
kalną, lyg iškylantį tarp dviejų piliakalnių: Velykuškių ir Bradesių.
Dabar ąžuolyną mena Bradesių ąžuolas. Medį galiūną pasieksime pasukę į
priešingą pusę nuo Sartų ežero, ramiu asfalto keliu Zarasų kryptimi. Bradesių
ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu. Jis išties įspūdingas: skersmuo siekia 2 m
10 cm, medžio aukštis - per 29 m, apglėbti jo kamieną reikia šešių suaugusių
žmonių. Manoma, jog medžiui per 600 metų. Šiandieniniai baltų tikėjimo
atstovai prie Bradesių ąžuolo pasistatė aukurą.
Senovėje ne tik ąžuolai, kuriuose, kaip tikėta,
apsigyvena protėvių vėlės, buvo gerbiami. Žmonės su visa gamta gyveno darniau.
Gal dabar tai kiek apipinama romantika, tačiau protėviai juk nepaliko mums
sudarkytos gamtos ir šiukšlynų. Taip kalba su parko šeimininkais pasisuka apie
šių dienų žmogaus santykį su gamta. Deja, ir vėl apie šiukšlinimą. Parko
direktoriaus Sauliaus Mažiulio žodžiais: „šiukšlė šiukšlę traukia...“. Todėl
stengiamasi, kad poilsiavietėse ir stovyklavietėse nespėtų susikaupti šiukšlės.
Nes dar gaji dalies lankytojų nuostata - ne aš pirmas palikau šiukšles ar
užsikūriau lauželį neleistinoje vietoje, jei kiti taip darė, gal beveik ir
legalu...
Už kelių kilometrų reikia nuo asfalto sukti į
dešinę, link Marimanto. Tai senovinio vandens malūno griuvėsiai. Malūnas
priklausė Antazavės dvarui. Kad nuokalnėn leidžiamės ne šiaip miško keliuku,
byloja lauko akmenimis grįstos atkarpos - tai senojo kelio, kuriuo maišais su
miltais pakrauti vežimai vingiais kilo aukštyn, liekanos. Keistas Marimanto
vardas, sugriuvęs akmeninis malūnas, per kaskadą šniokščiantis Zalvelės upelio
vanduo ir aplink tylintis miškas savotiškai nuteikia. Ši vieta dvelkia kažkokia
paslaptimi. Traukia pastovėti ant griūvančios užtvankos ar pasėdėti pavėsinėje
už masyvaus medinio stalo.
Per apirusią užtvanką ir tiltą galima tik pereiti
ar pervažiuoti dviračiu. Todėl šalia esančia sekluma kartais susigundo
pasinaudoti kokio visureigio ar kitos galingos mašinos vairuotojas. Taip daroma
didelė žala. Ne tik ardomi krantai. Gaivus Zalvelės vanduo, smėlėtas, švarus
vandens telkinio dugnas yra kartais nepastebimos gyvybės namai. Čia aptinkamos
ovaliosios geldutės, į Lietuvos raudonąją knygą kaip reta rūšis įrašytas
gėlavandenis moliuskas. Įdomu, kad tokie mažai pastebimi sutvėrimai gali
nugyventi panašaus kaip ir žmonės ilgio gyvenimą.
Šiose gražiose ir, atrodo, tokiose ramiose
vietose yra nutikę ir gana žiaurių įvykių. Upelis yra žinoma pavasarinės ungurių
migracijos vieta. Kai vanduo kiek sušyla, ypač jei lietinga ir vėjuota, unguriai
intensyviai migruoja upeliais tarp vandens telkinių. Tuomet jų bando tykoti
brakonieriai, statantys upių vagose ungurių gaudykles. Ungurys – brangiausia,
delikatesinė Lietuvos vidaus vandenų žuvis. Kaina auga vos ne kasmet. Europinis
ungurys - nykstanti visame pasaulyje rūšis. Prie šitų krantų yra buvę
atsitikimų, kai brakonieriai šaudė į savo konkurentus medžiokliniais šautuvais.
Būta ir ginkluoto pasipriešinimo gamtos apsaugos pareigūnams atvejų.
Nusikaltėliams taikyta baudžiamoji atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnams ir
administracinė – už šiurkštų žūklės taisyklių pažeidimą. Už sugautą žuvį dar
prisideda ieškinys dėl padarytos žalos gamtai. Regioniniame parke, kur yra
trisdešimt ežerų ir vienas didžiausių Lietuvoje – Sartų ežeras, gausiai lankosi
žvejai mėgėjai. Kadangi netoli Latvija, atvažiuoja žvejų ir iš ten. Sako, kad
pas juos daugiau ežerų privatūs, yra visokių suvaržymų, o ir gamta Lietuvoje
puiki. Parko darbuotojų nuomone, svečiai iš kaimyninės šalies yra net
drausmingesni už mūsiškius žvejus. Beveik nebūna, kad neturėtų leidimo žvejoti,
gal todėl, kad nenori nemalonumų su užsieniečiais inspektoriais, o gal žvejų
mėgėjų kultūra ten aukštesnė. Tačiau ir broliai latviai ne šventi – kartais
pagal pastebėtas šiukšles, ypač stipraus gėrimo butelius aišku, kas juos paliko
pakrantėje. Šiukšlės gamtoje, nepaisant „tautybės“, yra šiukšlės. Daug žvejų
rūko, o numestų cigarečių filtrai gali išlikti metais. Nekalbant apie plastiką,
suirsiantį per 50 metų, ar plastikinę tarą, kuri sunyktų tik per kelis šimtus
metų. Šiuolaikinis žvejybinis valas yra toks kokybiškas, kad susiraizgęs kur
nors vandens telkinyje, teigiama, gali išlikti ne mažiau kaip penkis šimtus
metų, ir gali kelti pavojų vandens paukščiams.
Pailsėjus prie Marimanto, reiktų vėl pasiekti
asfaltuotą kelią, vedantį Zarasų kryptimi. Juo galima sugrįžti į Antazavę. Iš
šių vietų kilęs poetas Paulius Širvys rašė: „Balti keliai, - kaip drobės. Kurį
čia pasirinkus?“ Mes šį kartą pasirinkome kelionę po poeto kraštą, ir baigėme ją
pilni gerų įspūdžių bei emocijų.
Linas Senkus
Keliautojo atmintinė –
Sartų regioninio parko lankymo taisyklės I. BENDROSIOS
NUOSTATOS
- Sartų regioninis parkas (toliau – parkas) – tai
saugoma teritorija, įsteigta gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais
sudėtingoje, ypač vertingoje teritorijoje, kurios apsauga ir tvarkymas siejamas
su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.
- Parko lankymo taisyklės (toliau – taisyklės)
nustato lankymosi parke pažintiniais, poilsio ir kitais tikslais tvarką.
- Asmenys, besilankantys parke, privalo laikytis
Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Nekilnojamųjų
kultūros vertybių apsaugos, Laukinės augalijos, Laukinės gyvūnijos, Saugomų
augalų, gyvūnų ir grybų rūšių bei bendrijų, Miškų ir kitų įstatymų, parko
nuostatų bei apsaugos reglamento, vietos savivaldos institucijų sprendimų,
susijusių su lankymusi parke, kitų teisės aktų bei šių taisyklių
reikalavimų.
II. PARKO LANKYTOJŲ TEISĖS IR
PAREIGOS
- Parko lankytojai turi teisę:
- lankytis parke, išskyrus šių taisyklių 7.1. punkte numatytas išimtis;
- statyti palapines, kurti laužus atitinkamuose teritorijų planavimo
dokumentuose pažymėtose ir tik specialiai tam įrengtose, informaciniais ženklais
pažymėtose vietose (stovyklavietėse, poilsiavietėse);
- važinėti transporto priemonėmis valstybinės ir vietinės reikšmės keliais,
kuriuose eismas leidžiamas Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka;
- statyti transporto priemones tam tikslui įrengtose aikštelėse ir kelių
kelkraščiuose, jeigu tai netrukdo saugiam eismui, nėra draudžiamųjų kelio ženklų
ir nepažeidžiamos kitų asmenų teisės bei nedaroma žala aplinkai;
- žvejoti, medžioti laikantis Aplinkos ministro patvirtintos tvarkos, kitų
teisės aktų reikalavimų;
- uogauti, grybauti, riešutauti, rinkti vaistažoles laikantis laukinės
augalijos išteklių naudojimo tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
- plaukioti parko vandens telkiniuose mažosiomis plaukiojimo priemonėmis,
laikantis Aplinkos ministro patvirtintos mažųjų plaukiojimo priemonių naudojimo
tvarkos;
- Parko lankytojai privalo:
- saugoti aplinką, gamtos bei kultūros
paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), tausoti gamtos
išteklius;
- nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių
bei interesų;
- tinkamai naudotis ir sutvarkyti paliekamą
poilsiavietę, stovyklavietę ar kitą lankomą teritoriją;
- ten, kur yra pastatyti atliekų rūšiavimo
konteineriai, rūšiuoti atliekas pagal pateiktas instrukcijas;
- mokamose stovyklavietėse ir poilsiavietėse
sumokėti nustatyto dydžio mokestį teritoriją aptarnaujančios institucijos
įgaliotiems asmenims;
- saugiai elgtis su ugnimi – laužus kurti tik
specialiai tam įrengtose laužavietėse. Nuolat prižiūrėti užkurtą laužą, o baigus
kūrenti, kruopščiai užpilti laužavietę žemėmis arba vandeniu, kol jis visiškai
nustos rusenęs;
- pastebėję gaisrą, jį užgesinti, o jei tai
atlikti neįmanoma – apie gaisrą nedelsiant pranešti priešgaisrinės apsaugos
tarnyboms, o esant galimybei, ir parko direkcijai, vietos savivaldos
institucijai;
- apie pastebėtus gamtos ar kultūros paveldo
objektų niokojimo atvejus, saugomų teritorijų režimo ar kitus pažeidimus,
atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pranešti policijai, aplinkos apsaugos
inspekcijai, parko direkcijai;
- vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos
institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus, netrukdyti jiems vykdyti aplinkos
apsaugos kontrolės funkcijų.
- Organizuoti sąskrydžius, sporto, kultūros,
sveikatingumo ir kitus masinius, renginius, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 100
žmonių, parke, išskyrus miestų, miestelių teritorijas, leidžiama tik raštu tai
suderinus su parko direkcija ir teritorijos savininku, valdytoju ar
naudotoju.
III. PARKO LANKYTOJAMS DRAUDŽIAMA
VEIKLA
- Parko lankytojams draudžiama:
- pažeisti šių taisyklių IV skyriuje nustatytą regioninio parko rezervato
lankymo tvarką;
- kurti laužus, statyti palapines tam tikslui neįrengtose ir nenumatytose
vietose;
- naikinti ir žaloti gamtos ir kultūros paveldo objektus (vertybes);
- gadinti, naikinti ar savavališkai perkelti rekreacinius įrenginius,
informacines rodykles, stendus, riboženklius, kvartalinius stulpus ir ženklus,
priešgaisrinius įrenginius;
- savavališkai kirsti, naikinti, žaloti medžius ar krūmus;
- gaudyti, naikinti ir žaloti laukinius gyvūnus, išsinešti juos su savimi,
rinkti paukščių kiaušinius, ardyti jų būstus (olas, dreves, lizdus ir pan.) ar
kitaip kenkti gyvūnų aplinkai;
- rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir
grybus, naikinti jų augimvietes;
- naikinti ar žaloti skruzdėlynus;
- naikinti, žaloti, rinkti ar išsinešti, išsivežti miško paklotę;
- triukšmauti, garsiai leisti muziką ar kitaip trukdyti kitų regioninio parko
lankytojų ar vietos gyventojų poilsį;
- kelti pavojų kitų asmenų saugumui;
- leisti bėgioti palaidiems šunims, išskyrus Aplinkos ministro patvirtintose
medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka,
maudyti juos paplūdimiuose ar kitose žmonių susitelkimo vietose;
- statyti, plauti autotransporto priemones vandens telkiniuose bei arčiau kaip
25 metrai nuo vandens telkinio kranto ar vandens telkinio šlaito viršutinės
briaunos, kai krantai yra statūs, išskyrus stovėjimą įrengtose ir atitinkamais
ženklais pažymėtose automobilių stovėjimo aikštelėse;
- važinėti automobiliais vandens telkinių ledo paviršiumi;
- šiukšlinti aplinką, teršti vandens telkinius;
- užkasti šiukšles ir atliekas;
- deginti sausą žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, buitines
atliekas;
- ardyti, gadinti šlaitus ar kitaip skatinti žemės paviršiaus eroziją;
- trukdyti stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimo, apželdinimo, pažintinių
takų žymėjimo ir įrengimo bei kitiems tvarkymo darbams parke, kai šie darbai
vykdomi pagal parengtus ir nustatyta tvarka suderintus projektus;
- savavališkai įrenginėti sūpuokles, kitus poilsiui ar sportui reikalingus
įrenginius.
IV. LANKYMASIS PARKO
REZERVATE
- Lankytis parko rezervate leidžiama tik mokslo
tiriamaisiais, mokomaisiais ar pažintiniais tikslais, laikantis šių taisyklių
8-10 punktuose nurodytos tvarkos.
- Lankymasis mokslo tiriamaisiais tikslais yra
gamtinės medžiagos ir duomenų rinkimas bei stebėjimai, vadovaujantis
patvirtintomis parko gamtos tyrimų programomis. Šiais tikslais lankytis
rezervate leidžiama specialistams, kurių darbo ar studijų sritis yra susijusi su
gamtos tyrimais, pagal patvirtintas ir su direkcija suderintas tyrimų programas.
Programose nurodomi tyrimų tikslai, renkamų duomenų ir kolekcinės medžiagos
apimtys, numatomi duomenų skelbimo būdai, tyrimų vieta, laikas, maršrutai,
ataskaitų apie atliktus tyrimus ir jų rezultatus pateikimo regioninio parko
direkcijai tvarka.
- Lankymasis mokomaisiais tikslais yra studentų,
moksleivių grupių, gamtos mokyklų dalyvių lankymasis parko rezervato
teritorijoje mokomųjų praktikų metu, siekiant stebėti ir tirti gamtą (tokio
lankymosi metu draudžiama paimti ir išsinešti gyvūnus, augalus ar grybus).
Mokomaisiais tikslais lankytis rezervato teritorijoje leidžiama tik su grupių
vadovais, lydint valstybinio parko direkcijos specialistui, direkcijos nustatytu
paros laiku ir laikotarpiu ir pagal patvirtintas bei su direkcija suderintas
mokymo programas, kuriose turi būti nurodyti mokymo tikslai, mokymo vieta,
laikas, maršrutai, ataskaitų apie atliktus stebėjimus ir jų rezultatus pateikimo
regioninio parko direkcijai tvarka.
- Lankymasis pažintiniais tikslais yra lankytojų
grupių ar pavienių asmenų lankymasis parko rezervato teritorijoje, siekiant
susipažinti su rezervate saugomais gamtos kompleksais ir objektais (tokio
lankymosi metu draudžiama tyrimams paimti ir išsinešti gyvūnus, augalus ar
grybus). Pažintiniais tikslais lankytis rezervato teritorijoje leidžiama tik
pažintiniais takais bei direkcijos nustatytu paros laiku ir
laikotarpiu.
V. ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIŲ TAISYKLIŲ PAŽEIDIMĄ
- Lankymosi parke tvarkos kontrolę vykdo Lietuvos
Respublikos valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai.
- Kontrolę parke pagal kompetenciją taip pat vykdo
valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai aplinkos apsaugos kontrolės
pareigūnai, valstybiniai nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos
pareigūnai ir kiti pareigūnai.
- Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus,
atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta
tvarka.
Asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms ar
jose esančioms vertybėms privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti
pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius
ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės
interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę
asmenys privalo atlyginti tiek regioniniam parkui, tiek fizinių ar juridinių
asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos
institucijos patvirtintą metodiką.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo
ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą
programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas
pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

|